edukacija

Vaiko įgalinimas

Orientuokitės į ateitį, o ne praeitį. Kai suaugusieji nori paskirti bausmę, nors suaugusiųjų tikslas tutėtų būti – parodyti elgesio pasekmes, jie orientuojasi į praeitį: jie stengiasi, kad vaikai „sumokėtų“, atkentėtų už tai, ką padarė (t.y. prastai paslėpta bausmė) vietoje to, kad būtų ieškoma sprendimų, įgalinančių vaiką ateityje elgtis kitaip arba atitaisyti skriaudą.

Orientuokitės į sprendimus, o ne pasekmes. Siūloma ieškoti ne loginių pasekmių, o sprendimų. Klaidinga manyti, jog kiekvienas elgesys turi turėti loginę pasekmę, o kiekviena problema privalo būti išspręsta. To, kas įvyko, nebeįmanoma pakeisti, galima tik pasirūpinti, kad tai nesikartotų.

Įtraukite vaikus į sprendimų priėmimą. Vaikai – didžiausias, neišsemiamas resursas. Jie būna išmintingi ir talentingi, kai pakviečiame juos kartu spręsti kylančias problemas. Tuomet vaikai turi galimybę naudoti ir stiprinti savo įgūdžius; jie daug labiau linkę laikytis tų susitarimų, kuriuos kuriant dalyvavo patys. Kai jų klausomasi, jų pasiūlymai priimami rimtai, o jų indėlis vertinamas, vystosi jų pasitikėjimas savimi ir sveikas savęs vertinimas. Kai jie jaučiasi priklausantys ir reikšmingi, nejaučia poreikio netinkamai elgtis, būna labiau linkę mokytis iš klaidų ir spręsti problemas.

Padėkite vaikams ištyrinėti jų pasirinkimų pasekmes (užuot jas primetę), klausdami smalsumo klausimų. Smalsumo klausimai padeda vaikams suprasti savo pasirinkimus ir priimti tinkamus sprendimus. Kas atsitiko? Kaip manai, kas tai sukėlė? Kaip dėl įvykio jautiesi? Kaip manai, kaip jaučiasi kiti? Ką iš to išmokai? Kaip gali panaudoti ateityje tai, ką išmokai šiandien? Kokių minčių tau kyla, kaip išspręsti šią problemą? Tai labai skiriasi nuo tuo, kai mokytojai patys aiškina mokiniams, kas nutiko, kokios buvo to priežastys, kaip jie turėtų dėl to jaustis, ką turėtų daryti. Žodis „edukacija“ kilęs iš žodžio „educar“ – iš lot.k. „ištraukti tai, kas slypi viduje“. Pernelyg dažnai mes stengiamės „prikimšti“ ir tuomet stebimės, kodėl mūsų žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina.

Leiskite pasekmėms įvykti vietoje to, kad jas primestumėte (tai būtų bausmė). Venkite „gelbėjimo“, bet rodykite empatiją. Vaikai dažnai išsprendžia savo problemas, jei duodama tam laiko. Jei ne, palaukite ramaus laiko, kai emocijos po konflikto bus atvėsę. Tuomet dėmesį skirkite ne kaltinimams, o sprendimams.

Atsiklausimas, diskusija, davimas pasirinkti galimybę, pagarbus balso tonas, leidimas vaikui žinoti apie savo ribas, leidimas klysti leidžia augančiai asmenybei jaustis svarbia/iu.